Abstract
Tyrimo tikslas – nustatyti, kada skaitmeninė didaktika, naudojant dirbtinio intelekto elementus, grįsta mokymosi analitika, pagerina mokymą, mokymąsi ir vertinimą. Dirbtinio intelekto (DI) transformacinės galios potencialas apima visus ekonomikos ir socialinius sektorius, įskaitant švietimą. Nors nėra bendrai sutarto apibrėžimo, kas yra DI, šiame tyrime daugiausia dėmesio skiriama generatyviniam DI, kuris yra „technologija, automatiškai generuojanti turinį reaguojant į užklausas, parašytas natūralia kalba“ (UNESCO, 2023). Tyrimai patvirtina, kad DI gali padėti mokytojams kuriant pamokų planus, teikiant grįžtamąjį ryšį, generuojant alternatyvias užduotis ir vertinimo priemones, planuojant mokymosi procesą ir pan. Vis tik, nepaisant DI teikiamų naujų mokymo(si) galimybių, jis lygiai taip pat kelia iššūkius, tokius kaip nepakankamos mokytojų ir mokinių skaitmeninės kompetencijos, etika ir šališkumas, sistemų ir ugdymo turinio kokybė, patikimumas, skaidrumas, pedagoginio suderinamumo užtikrinimas mokymo, mokymosi ir vertinimo procese. Nepaisant to, kad nemažai dėmesio skiriama šiems iššūkiams tirti ir atliepti, pasigendama daugiau tyrimų, susijusių su mokymosi analitika (MA) pagrįstais įrodymais dėl didaktinių pokyčių, reikalingų DI elementams naudoti, skatinant veiksmingas skaitmeninės didaktikos transformacijas ir kritinį požiūrį į DI elementų naudojimą mokymo, mokymosi ir vertinimo procese.